Lietuvos alt roko muzikos grupė „Gruodis“ metų pradžioje, sausį, išleido savo 9 dainų albumą, pavadintą „Kvetiapinas ir džinas“, kur sudėtos kelios jau žinomos ir gerbėjų nugrotos grupės dainos („Siena“, „Svetimas“) ir nauji gabalai. Dalinuosi su jumis keliomis mintimis apie šį albumą, kurio dainos vertos pasigirsti lietuviškuose serialuose ir filmuose, nes puikiai perteikia šiandienos mūsų patirtis.
Pradžiai, ekstra trumpa pastaba – pats esu poetas, ne muzikantas, todėl dėmesį labiau kreipsiu į dainų tekstus ir įvairias mintis, kurias sukelia dainos ir „Gruodžio“ kūryba.
Nepaisant vientiso remiksavimo, albumas palieka dinamikos, įvairovės įspūdį – čia sudėtos įvairios struktūros (su priedainiu tik pabaigoje – „Neteisus“, su instrumentiniu priedainiu – „Šokas elektra“), įvairaus intensyvumo ir įvairios tematikos dainos, kurios taip pat nestokoja ir vidinės dinamikos – tylų dainavimą keičia garsus, toje pačioje dainoje išryškinami skirtingi instrumentai (tai gitara, tai klavišai, tai bosas). Galima sakyti, kad bendrai albumui būdinga „nirvaniška“ atmosfera, „nirvaniška“ energija, gyvas nervas, 90-ųjų muzikos intensyvumas. Kartais intro ir outro atrodo truputį per ilgi (mano skoniui), bet ilgiau paklausius, dainos klausytoją prisipratina ir viskas stoja į savo vietas. Trumpėjančių dainų pasaulyje ilgesnės dainos netgi padeda išsiskirti (kad ir ką apie tai manytų algoritmai).
Temų prasme, albumas skyla į dvi dalis – nemažai kūrinių yra jausmų dainos, aš/tu santykio apmąstymai („444“, „Vandens“, „Siena“, „Neteisus“, „Šokas elektra“, „Jei mūsų nebebūtų“), tačiau man asmeniškai įdomesni yra filosofiškesni grupės kūriniai, tokie kaip „Kur tavo namai?“, „Svetimas“ arba pavadinimą albumui davęs „Kvetiapinas ir džinas“, kur dainuojama apie tai, kaip sunku rasti sau vietą šiame sudėtingame ir painiame pasaulyje.
Jausmų dainose romantizuojama meilės patirtis, mylimosios artumas („šoksim amžinai, kur dainuoja beržai“ – „444“, „visos mintys – juodos, tu tokia balta“ – „Siena“), ar net garbinimas („neturėsiu kitų dievų, tik tave vieną“ – „444“), kalbama ne tik apie mylimosios, bet ir apie mirties artumą („tu man parodei, nuo ko aš numirsiu“ – „Vandens“), kartojasi odos, veido, vardo leitmotyvai. Dainų tekstai parašyti taip, kad kartais neaišku, kalba mylimasis ar mylimoji. Tai prideda dainoms šarmo (su tekstais gali tapatintis ir klausytojai, ir klausytojos). Ir, žinoma, atitinka meilės patirtį, kur „du baigės, gimė vienu“, kaip dainuojama eteriškoje, vaiduokliško skambesio dainoje „Neteisus“.
Kalbant apie egzistencines albumo dainas, jos atitinka būsenas tų, kas jaučiasi be vietos, be namų. „Kur tavo namai?“ priedainį galima interpretuoti tiek kaip subjektyvią geopolitinę metaforą („mano širdis rytuos ir vakaruos, aš pamiršęs savo kalbą“ – primena XXI amžiaus Lietuvos situaciją, tiesa?), tiek kaip būseną, kai apskritai sunku su kažkuo tapatintis, kažkur atrasti namus… „Svetimas“ yra mūsų polinkio kenkti sau, save sabotuoti vizija – „šaunu sau į kojas, veiksmas vėl kartojas“. Šioje dainoje nemažai pasikartojimų, kuriuos pačiam klausytojui norisi kartoti „savo mintyse – svetimas, svetimas, svetimas…“ Šią pakartojimų stilistiką atliepia ir gitaros solo, kuris perima priedainio vokalinę melodiją.
Čia norisi išsakyti didžiausią komplimentą „Gruodžiui“ – tiek „Svetimas“, tiek kitos albumo dainos integruoją tekstą taip, kad šis atliepia bendrą kūrinio atmosferą ir palieka įspūdį, kad jokie kiti žodžiai nebūtų to padarę geriau! Ir lašas kritikos – vokalistui reiktų atkreipti dėmesį į kai kurių žodžių tarimą (dainavimą) – dainoje „Svetimas“ ir poroj kitų gabalų, pvz., „Vandens“, veiksmažodžių galūnėse girdimos papildomos „j“, kurių ten būti neturėtų („nėraj“, griaunuj“, „šaunuj“; „kalbėsiuj“, „tiesiuj“). Galbūt tai vokalinė stilizacija, bet mano ausiai kliūna ir trukdo klausyti kitais atžvilgiais labai įtaigių dainų ir tekstų.
Pabaigai, vyšnia ant torto arba šiek tiek kvetiapino negalintiems užmigti. Beje, nežinantiems (nes ir aš prieš perklausydamas albumą to nežinojau) – kvetiapinas yra veiklioji medžiaga, priklausanti antipsichozinių vaistų grupei. Šis vaistas skiriamas nemigai, šizofrenijai, bipoliniam sutrikimui ir/arba depresijai gydyti. Manau, kad netiesiogiai visiems šiems sutrikimams gydyti tinka ir visas „Gruodžio“ albumas, padedantis išjausti visą spektrą neigiamų jausmų ir kartu, turintis kažkokios vidinės šviesos, kuri traukia… Albumas, kurio pabaiga labai odisėjiška – „Kvetiapinas ir džinas“ baigiasi Baltijos jūros ošimu – tarsi grupė mums siųstų linkėjimus nuo Lietuvos pajūrio. Arba linkėjimus nuo mūsų pačių gyvenimo banguojančios jūros. Ir šie linkėjimai ramina.
Įdomu, kur toliau plauks „Gruodžio“ muzika. Ir kur kartu su ja plauksime mes, jos klausytojai.
Nuoroda į albumą „Kvetiapinas ir džinas“ Youtube
Nuoroda į albumą „Kvetiapinas ir džinas“ Spotify
P.S. Planuoju ir toliau rašyti apie lietuvišką alt roko muziką ir, ypač, dainų tekstus. Bet kažkaip nesinori rašyti vien sau, tai duokit žinot, ar verta, palikdami atsiliepimą po šiuo pasisakymu.
Puikiai.