Renata Širvinskienė, „Smėlio laiptais“, poezijos-nuotraukų albumas, 2023
Prancūzų filosofas Fabrice‘as Hadjadj‘as vienoje savo knygų pastebi, kad šiandien kaip niekad svarbu išmokti pasaulį ne keisti, o išlaikyti, išsaugoti tokį, koks jis yra. Vienas is būdų pasauliui išlaikyti yra grožėtis. Vienas iš būdų grožėtis yra skaityti poezijos knygas, kuriose grožimasi, stebimasi pasauliu. Į tokią kategoriją ir priskirčiau Renatos Širvinskienės „Smėlio laiptais: eilėmis prakalbintos nuotraukos“.
Tai pirmoji autorės knyga, vėlyvas poetinis debiutas. Tačiau poezijai rūpi ne tik laikas, bet ir visa, kas trumpiau ar ilgiau mūsų dėmesį sulaiko. Debiutinėje poetės knygoje, tarsi šokiui, susitinka vaizdas ir žodis – 140 eilėraščių palydi, atliepia ar įkvepia 53 fotografų nuotraukos, tarp kurių rasite ir gamtininko-fotografo Mariaus Čepulio kadrų. Taigi, knygoje poezija reiškiasi ne tik per kalbą, bet ir per vaizdą. Tai duetų knyga, kur žodžiai ir vaizdai šoka, ir kartu šokdina mūsų vaizduotę. Kartais vedantis šokėjas yra nuotrauka, pvz., bepražystančios žibutės kadras įtaigesnis, skvarbesnis už jį palydinti eilėraštį (p. 46–47). Kitąsyk ryškesnis yra eilėraštis, pvz., su balerina sulygintas laumžirgis (p. 61).
Knygos pavadinimas gali būti suprantamas keliariopai – tai ir mūsų neramaus, karantinų ir karų artumo paženklinto laiko metafora, ir pamatinio egzistencinio nestabilumo išraiška, ir viršelio nuotraukos, kur pavaizduoti smėliu apipustyti laiptai – atliepas. Apskritai, poetės kūryboje ši estetinė strategija taikoma labai dažnai – pirma, pastebimas kažkoks vaizdas, kažkoks tikrovės fragmentas, ir intuityviai atpažinus jame daugiau, nei tiesiogiai matoma, šis elementas tampa eilėraščio pagrindu. Metaforos veikiau ne kuriamos, o atpažįstamos, išryškinamos, pamatomos ir parodomos skaitytojams. Taigi, galima sakyti, kad R. Širvinskienė kuria pastebėjimų poeziją.
Raktiniai knygos eilėraščiai, kurie atrakina duris, atskleidžia poetės ir kartu eilėraščių lyrinės subjektės santykį su pasauliu – pirmasis ir pavadiminis. Autorė teigia, kad jos lyrika gimsta iš tylos, įsiklausymo į save ir kviečiai tyliai ramybei. Ir garsiai išsako baimę, jog jos knyga, kūryba gali likti nesuprasta. Kartu, viliasi, kad taip nenutiks. Poezijoje patirtis įgyja kita pavidalą. Iš smėlio galima gaminti tiek betoną, tiek stiklą, tiek nieko negaminti. Mūsų patirtis yra tarytum smėlis. Ir autorė stebi tą patirtį, atsargiai žingsniuoja smėlio laiptis, kurdama klasikinės lyrikos posmus, kurioms būdingos Kazio Binkio (Pavasaris susprogo pumpurais, p. 56), Salomėjos Nėries intonacijos (Kiek širdyje pustys žiema, p. 120), paralelizmas tarp gamtos ir žmogaus (Žibutės, p. 47), žmogaus ir gamtos tarpusavio santykis (Dviejų pušų pašnekesiai, p. 31). Vienas estetiškai įtaigiausių rinkinio tekstų – „Kai mimozomis pražysta siela“, p. 154 – irgi kyla iš vaizdo, jausmo, gamtos sintezės – beskaitant mylimojo laiškus lyrinė subjektė iš naujo išgyvena įsimylėjimą ir junta: josios siela pažysta „Mimozomis… kaip saulės spinduliais“.
Nors knygoje nemažai pažįstamų įvaizdžių, klasikinėje lyrikoje dažnų žodžių – širdis, siela, jausmai, naktis, svajonė, sapnas ir t.t. – poetė sugeba subtiliu kalbėjimu, savitais požiūrio kampais, savitomis patirtimis atnaujinti šiuos elementus ir sukurti kažką, ką malonu ir įdomu skaityti. Dalis knygos įtaigumo susiję ir su tuo, kad eilėraščiai rimuojami. Atgaiva nuo verlibro ir naratyvinės, siurealistinės poezijos pavargusiam skaitytojui.
Viena iš ryškesnių rinkinio temų – moteriškumas. Perskaičius eilėraštį „Moters paslaptis“ (p. 213) į galvą atėjo pastebėjimas – drąsu būti savimi šiandienos pasaulyje, kur daug kas nežino, ką reiškia būti savimi. O ir eilėraštį palydinti (ar įkvėpusi?) Jurgos Jakelės nuotrauka savitai atskleidžia tiek moteriškumo, tiek paslaptingumo patirtis. Knygoje taip pat kartojasi buvimo tėvu, buvimo motina leitmotyvas. Eilėraštyje „Laistytuvai“ (p. 230) jis įgyja įtaigios, įsimintinos metaforos pavidalą: „Tie laistytuvai kapinėse… / Kaip ten besiilsintys žmonės, / užauginę vaikus…“
Jei reiktų tarti kritikos žodį, į rinkinį patekusiems tekstams trūksta griežtesnės atrankos ir suskirstymo į skyrius. Ne visų knygoje atsidūrusių tekstų meninė kokybė tolygi. Kai kurie poetizuoti buities vaizdeliai (kaip Bruknė laukia savo šeimininkės), nors ir įdomūs, bet galėjo likti asmeniniuose užrašuose. Be to, nėra lengva skaityti 140 eilėraščių bloką, kur tekstai pateikti daugiausiai chronologiškai, bet ne stilistiškai ar tematiškai. Pavyzdžiui, dalis eilėraščių galėjo tapti atskiru skyriu ar net atskiru rinkiniu vaikams (Kalėdinė pasaka, p. 125 etc.).
Kalbant apie pasiūlymus ateičiai, pati autorė ne vieną eilėraštį palydi žodžiais – taip pajutau. Natūralu, nes jos lyrikos raktas yra mintys ir jausmai, kylantys iš savistabos, dažniausiai gamtos akivaizdoje, kuri nėra akivaizdi. Vis dėlto, labai užstrigo keli eilėraščius palydintys prozos komentarai (p. 85). Tad skatinčiau autorę dažniau išbandyti reikšti savo patirtis per poetinę prozą, laisvos formos poetinius dienoraščius.
Pats knygą skaičiau, grožėjausi ja prie Ilgučio ežero. Ir skaitymas neprailgo. Ši knyga tinka tiek skaitymui, tiek poilsiniam vartymui. Tarsi kita gamtos terapija forma. Klausantis paukščių. Žiūrint į mišką ar pievas. Kur daug ramybės, nors gausu ir garsų, spalvų.
Apibendrinti apžvalgą norėtųsi pačios autorės žodžiais – šiai knygai būdinga „Pastelinė nuotaika“ (p. 142). Pastelės – nuraminti skaudančiam, pavargusiam žvilgsniui, kad vėl imtume matyti. Koks gražus, koks metaforiškas mūsų pasaulis. Koks vertas išsaugoti.
Trumpas post scriptum: skaitant knygos puslapius kelis kartus į galvą šovė tokia mintis – čia boomerių poezija. Knygos estetika daliai skaitytojų gali pasirodyti per daug konservatyvi. Tačiau tai nėra knyga vien boomeriams. Ji tinka visiems, kam patinka klasikinė poezijos išraiška. Ir tiems Y ir Z kartos atstovams, kurie nori geriau suprasti savo tėvų/senelių kartą.