Vytauto Mačernio gimimo šimtmečiui skirta proginė kalba, pasakyta Krinčino verdenėse, 2021 birželio 26 dieną.
Pradėsiu nuo mažos išpažinties – Vytautas Mačernis buvo vienas iš tų poetų, kurie ir mane patį pastūmėjo rašyti eilėraščius. Todėl jaučiuosi kiek nejaukiai poeto gimimo šimtmečio proga kalbėdamas apie jo kūrybą. Kažkaip panašaus, lyg reikėtų kalbėti apie pirmąjį įsimylėjimą, kai jau žinai, kad tai nebuvo meilė, veikiau kažkokie vaikiški jausmai. Panašiai, dar lankydamas gimnaziją, galvojau, kad esu labai įsimylėjęs, o iš tiesų buvau tik naiviai įsimylėjęs Vytauto eiles. Dabartinis mano santykis su Mačernio poezija truputį problemiškas – jis nėra tas poetas, prie kurio dažnai grįžčiau.
Kodėl? Man ryškesnė rodosi tamsioji šio poeto pusė – didžiąja dalimi Vytautas Mačernis yra nevilties ir nuovargio dainius, braidantis liūdesio pelkėse, rimuojantis nerimo rimus. Kaip dauguma meniškų žmonių, esu imlus būsenoms ir bijau šitų per tamsių egzistencialistinių tonų. Vis dėlto, toks Vytauto kūrybos paveikslas tikriausiai būtų per daug užtamsintas, per daug subjektyvus. Nemažai poeto kūryboje ir erdvės, šviesių spalvų, grožio sužadinto ilgesio. Arba, paties poeto žodžiais tariant, ilgesio gėlių.
Pasirengimas šiai kalbai man buvo proga iš naujo perskaityti Vytauto eilėraščius. Planavau kalbėti apie vieną kurį nors tekstą, bet planai nueina velniop, susidūrus su poezija. Tad norisi pasidalinti keletu minčių apie tris Vytauto eilėraščius, iš knygos „Sielos paveikslas“.
Lygtys su begale nežinomųjų
Pirmiausiai, eilėraštis, kuris mano buvo labai artimas mano vienatvės metais – 8-asis rudens sonetas, kuris prasideda posmu: „Vidurnaktį dažnai/Aš pabundu./Kada keistai, keistai/Visuos namuos tylu…“. Ir baigiasi klausimais, į kuriuos poetas neturi atsakymo: „Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu // Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?“ Šis sonetas tebėra stebėtinai man artimas. Galbūt todėl, kad pagauna mūsų žmogiškos prigimties slėpiningumą: Kodėl aš pats sau esu paslaptis? Viena vertus, eilėraštis formuluojamas tarsi priekaištas kūrėjui, kodėl tu mus sukūrei būtent taip? Ir kodėl davei neramų protą, kuris verčia ieškoti atsakymų, kurie tarytum slepiasi? Kita vertus, šis ieškojimas, ši nerami širdis, šis atsakymų ieškantis protas krikščionybės idėjų lauke yra vienas iš Dievo buvimo įrodymų.
Beje, kalbant apie išraišką, šis eilėraštis yra paradoksalus – jis kyla iš nuostabos ir kartu pasitelkia tiksliųjų mokslų – matematikos – sąvoką, kaip metaforą. Mūsų tikrovė yra gyvybės ir mirties lygtys su begale nežinomųjų. Ši metafora primena, kad poezija nėra tikslusis mokslas, ji nėra orientuota į praktinius tikslus, jos neįrašysi į savo CV, į savo gyvenimo aprašymą. Ir vis dėlto, tam, kad būtum orientuotas į tikslus, turi išmokti būti tikslus. Turi išmokti įvardyti ir nupasakoti, kas vyksta tavo viduje, kaip tave veikia aplinka ir įvykiai, kas tau kelia nuostabą ar pasigėrėjimą. Antraip svarbiausius dalykus gyvenime pražiūrėsi.
Teisė klysti
Antra, eilėraštis, kurį mokykloje mokiausi atmintinai – 29-asis žiemos sonetas, poetinė sūnaus paklydėlio/dukters paklydėlės parafrazė: „Neatimki, Dieve, iš manęs klydimo teisės/Noriu pats surasti savo kelią“. Poetas čia sako, kad kiekvienas žmogus turi teisę klysti, ieškoti ir tai yra žmogiškosios laisvės esmė. Žvelgiant iš patirties, aš, kaip ir jūs, esu ne kartą savo gyvenime klydęs ir išgyvenęs šią sūnaus palaidūno istoriją savo kailiu. Kiekviena išpažintis, kiekviena nuoširdi malda iš dalies atkartoja šį mūsų santykį su Dievu Tėvu. Tai yra įrašyta giliai kiekvieno žmogaus viduje – mūsų širdis yra tarytum padalyta. Ir mes visi kartais norime to, ko išties nenorime (noras nusidėti). Ir mums sunku prieš tą vidinį susipriešinimą atsilaikyti. Vytautas Mačernis pateikia poetinį šios patirties liudijimą.
Kartais taip nesinori klausytis vidinio sąžinės balso, sakančio, kad darai klaidą… Neseniai šventuoju paskelbtas Johnas Henry Newmanas mėgdavo sakyti – sąžinė yra čiabuvis Kristaus vikaras. Aš pridėčiau – o mūsų sieloje vyksta karas. Vytautas Mačernis tarytum sako, kad sąmoningos klaidos yra mūsų laisvės, o ne mūsų silpnumo išraiška. Ši prieštaringa laikysena yra viena iš priežasčių, kodėl mano santykiai su V. Mačernio poezija ilgainiui komplikavosi. Juk bandymas pabėgti nuo savo sąžinės iš anksto yra pasmerktas nesėkmei. Gali bėgti, bet nepasislėpsi – ką liudija ir nemažai kitų knygos „Sielos paveikslas“ eilėraščių.
Prasmės ilgesys dūžtančiose formose
Ir galiausiai, „Pavargimas“, kurį pats poetas pavadino nepasisekusiu eilėraščiu (nes rimuota ne kiekviena eilutė). Man šis eilėraštis pirmiausiai sužadina prisiminimą: studijuojant universitete teko gyventi vienuolyno bendrabutyje ir kažkokie vaikiščiai buvo negražiai išteplioję vienuolyno sieną. Mes su vienu bičiuliu ją uždažėme. Ir nusprendėme užrašyti būtent šitą eilėraštį.
Šiame eilėraštyje dominuoja absurdo, nuovargio patirtis, tokia būdinga egzistencialistinei filosofijai, iš kurios išaugo nemažai Vytauto Mačernio poezijos gėlių. Bet juk šias būsenas savo kasdienybėje puikiai pažįstame ir mes patys – kas iš jūsų nėra pagalvojęs: lekiu lekiu, skubu skubu, ir kam visa tai? Poetas šią patirtį nušlifuoja ir sukoncentruoja, pasitekdamas saulės dėmes kaip įvaizdį, kad net šviesiausi dalykai gyvenime turi dėmių, kad ir didžiausi idealai nėra tobuli. Ir tas varo į gilią neviltį, kelia net savižudiškas mintis („norėtųsi visai//be pėdsako išnykt, pražūt“).
Vis dėlto, net ir šis nuovargis, šis nusivylimas nėra galutinis atsakymas – paskutinė eilėraščio strofa ištraukia iš nevilties pelkės, nes išsakomas labai gilus, ilgesio kupinas troškimas – „Ak, būki, dar nors dūžtančiose formose//Pasauli, man prasmingas ir gražus.“ Paskutinės eilutės parodo, kad Mačernio kūrybai būdingas ne vien nusivylimas, bet ir vylius, viltis, kad už dūžtančių formų yra kažkas daugiau, kas suteikia pasauliui prasmės ir palaiko mūsų gyvenimo grožį.
Ką norėjau pasakyti, pažvelgęs į šiuos tris eilėraščius? Vytauto Mačernio kūryba nėra lengvas pasivaikščiojimas saulėtą vasaros popietę dailiame parke. Vis dėlto, iš poeto eilėraščių trykštanti neviltis, dvejonės, klausimai, yra kaip skiepai vidinio gyvenimo imunitetui stiprinti. Juk be atsparaus, tvirto vidinio gyvenimo – nėra ir tikro žmogiško gyvenimo. Metaforiškai kalbant, poeto eilėraščiai yra tarytum didžiuliai namai, su tamsokais langais. Ir su begale įvairių durų. Ir kažkurios durys laukia, kad būtent tu pro jas įeitum šiandien. Ir atrastum šviesos, kuri turi galios išbandyti, atnaujinti tavo vidinį gyvenimą. Jei neišsigąsi.