Recenzija „Ilgesio tomografijai“: šviesos žemėlapiai

Recenzija „Ilgesio tomografijai“ dalinasi poetas Tomas Norkaitis.

Vakar dar kartą perskaičiau visą knygą. Ne dalimis, ne po kelis eilėraščius, kaip prieš tai, kaip aš dažniausiai mėgstu daryti. Kuo nustebau ir ką pajaučiau, kad tas žodis „sveikas“ iš paskutinio eilėraščio būtent ir tinka apibūdinti knygos ilgesiui. Būtent – jis sveikas. Tai ne tas ilgesys, kai nori ar skausmingai sieki turėti, ko neturi, o ramus, šviesus, kaip nuojauta kažko daugiau. Kažko, kas yra. Kas yra jau dabar. Išsipildantis ilgesys. Ilgesys kaip išsipildymas. Pats ilgesys kaip dovana.

Kas naujai nustebino, visų pirma, savo kiekiu, tai šviesos-tamsos motyvas. Gal net kuo toliau, tuo labiau tik šviesos motyvas. Netgi sugalvojau, kad knygą alternatyviai būtų galima pavadinti, pavyzdžiui, „Šviesos žemėlapiai“ ar „Septyniasdešimt šviesių atspalvių“. Skaitant vienu metu nejučia pagalvojau, kada vėl bus paminėta šviesa ir, žiūriu, už trijų eilučių jau vėl minima. O ten, kur ji neminima, dažniausiai vis tiek šviečia patys eilėraščiai.

Būtent tokie ir yra rinkinio eilėraščiai. Ramūs, šviesūs, lyg tiesiog jiems būtų gera būti. Būna sau ir tiek. Rodos, nebūtina jiems nei autoriaus, nei skaitytojų. Tokie labai savarankiški. Nors, aišku, verti pasiekti daugiau skaitytojų, nei dabar.

Išgyventa, išjausta metafora ir žodis, būtent tai, ką aš mėgstu. Ne proto produkcija, ko buvo daugiau ankstesniame rinkinyje.

Tas ramumas ir šviesumas kažkiek pakiša koją ta prasme, kad jam reikia labiau subrendusio skaitytojo. Ne ieškančio pramogos, ne kurį patrauktų provokacija, bet kuris moka mėgautis ramia vasaros diena. Arba nori to išmokti. Visa tai kažkiek kontrastuoja su mūsų literatūrine bala.

Atradimas buvo naujesni ir dar neskaityti eilėraščiai. Anksčiau autoriaus tekstai stebino savo religinių įvaizdžių gausa ir man jų buvo per daug, bet dabar kažkaip ne. Čia labiau apie mane. Bet vis tiek taip puikiai juos interpretuoti reikia mokėti ir būti gerai į juos įsigyvenus. Kai tai jau nebe įvaizdžiai, tai gyvenimas.

Ilgesys kaip ryšys, santykis. Būtų dar galima įvairiai interpretuoti: pirmame skyriuje man pasirodė daugiau santykio su savimi, antrame su kitu, kita, trečiame – su Dievu. Žinoma, jie įvairiai persipina visur, bet palikime tai literatūrologams. Kaip ir aukštyn kylančią rinkinio trajektoriją ir kitus dalykus.

Ir šiaip. „Mes amžini naujokai sielos reikalų“. Gal ir gerai.

Rašyk komentarą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.